Sekančią dieną niekas nenumirė. Literatūrinės Nobelio premijos laureato José Saramago romanas kelia klausimą – kas atsitiks, jei vieną dieną nebebus mirties? Nuo Naujųjų Metų pirmosios dienos neįvardytoje šalyje niekas nebemiršta. Tai be abejonės pasėja siaubą ir sumaištį politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų tarpe. Bet didžioji dalis visuomenės švenčia – pakeltos vėliavos, žmonės šoka gatvėse. Jie pasiekė didžiausią žmonijos tikslą – amžiną gyvenimą. Deja, iškyla naujos demografinės ir finansinės problemos, šeimos ir ligoninės turi nuolatos rūpintis sergančiaisiais, gyvybės draudimas tampa beverčiu, o laidotuvių namai priversti laidoti naminius gyvūnėlius: šunis, kates, žiurkėnus bei papūgas. Atsiranda nauja grupuotė, kuri siūlosi palengvinti ligonių šeimų naštą. Ši grupuotė, vadinama Maphia, organizuoja sunkių ligonių vežimą į kaimynines šalis, kuriose žmonės iškart miršta, nes mirtis ten nenustojo eiti į darbą. Mirtis sėdi savo vėsiame bute, kuriame gyvena viena su dalgiu, ir apmąsto savo eksperimentą – kas bus jeigu niekas niekados nemirs? Kas, jei ji, mirtis iš mažosios „m“, taptų žmogumi ir įsimylėtų?